JURIDICON advokatas Laimonas Marcinkevičius skaitė pranešimą apie tarptautinę jungtinę veiklą konferencijoje Briuselyje

JURIDICON vadovaujantis partneris, advokatas Laimonas Marcinkevičius skaitė pranešimą apie tarptautinę jungtinę veiklą 2015 m. gegužės 28-30 d. Briuselyje vykusioje tarptautinio advokatų tinklo Warwick Legal Network konferencijoje „How do We Look Now? How will We Look Next?“. Pranešimo metu advokatas pristatė savo atlikto tyrimo apie tarptautinės jungtinės veiklos reguliavimą 24 pasaulio šalyse rezultatus.

Apklausiant advokatus iš 24 pasaulio šalių, buvo tiriama, ar konkrečioje jurisdikcijoje jungtinė veikla reguliuojama specialiu įstatymu; ar jungtinės veiklos ir partnerystės sąvoka konkrečioje šalyje sutampa; kokios dažniausiai praktikoje pasirenkamos tarptautinės jungtinės veiklos formos; taip pat kiti jungtinės veiklos reguliavimo aspektai. Gauti duomenys buvo susisteminti ir pristatyti Warwick Legal Network konferencijos dalyviams.

Tarptautinėje verslo teisėje nusistovėjo plati jungtinės veiklos samprata. Jungtine veikla vadinamas paprasčiausias verslo susitarimas tarp mažiausiai dviejų fizinių arba juridinių asmenų (pavyzdžiui, akcinių bendrovių, ūkinių bendrijų ir kt.) dėl bendro dalyvavimo a) įgyvendinant atskirą sandorį ar jų grupę, naudą visoms šalims arba b) tam tikroje komercinėje įmonėje, kurioje šalys tarpusavyje dalijasi pelną ir nuostolius[1]. Galima teigti, jog jungtinė veikla tapo gana dažnu būdu įmonėms kurti strateginius aljansus su partneriais, kurie turi papildomas galimybes ir išteklius, išnaudoti verslo galimybes, kurios nebūtų prieinamos kiekvienam iš partnerių veikiant atskirai. Paprastai tariant, jungtinė veikla sukuriama, kai dvi ar daugiau įmonių sutaria sujungti kapitalą, technologijas, žmonių išteklius, rizikas ir naudą, įsteigiant naują subjektą (bendrą įmonę), kurio valdymu ir kontrole partneriai dalijasi.

Tarptautine bendra įmone arba tarptautine jungtine veikla įprasta vadinti atskirą teisinį organizacinį subjektą, kuriame savo dalis turi dvi ar daugiau pirminių įmonių, iš kurių bent vienos vadovybė yra kitoje šalyje nei vykdoma jungtinė veikla. Taigi, tarptautinė jungtinė veikla tapo viena iš priemonių verslininkams, norintiems įkurti verslą kitoje jurisdikcijoje. Skirtingai nei kitos teisės sritys, kurios istoriškai buvo reguliuojamos statutinės kodifikuotos teisės, tarptautinė jungtinė veikla išsivystė iš teorijų, taikytinų sutarčių ir bendrovių teisės srityje, tačiau nebuvo specialaus teisės instituto, kuris reguliuotų būtent tarptautinę jungtinę veiklą. Vis dėlto kai kuriose šalyse teisiškai reguliuojami konsorciumai – viena iš daugelio tarptautinės jungtinės veiklos formų.

Lietuvoje jungtinė veikla (partnerystė) reguliuojama Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969-6.982 straipsniais. CK apibrėžia jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį kaip sutartį, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Taigi, CK įtvirtinta sutartinės jungtinės veiklos (partnerystės) galimybė, tačiau įstatymas nereguliuoja tarptautinio verslo praktikoje pripažįstamos jungtinės veiklos formos – struktūrinės jungtinės veiklos, kai dvi jungtinės veiklos šalys įsteigia bendrą įmonę.

Daugiau apie jungtinę veiklą galite skaityti advokato Laimono Marcinkevičiaus išleistuose straipsniuose.[2]

Apie advokatų tinklą Warwick Legal Network skaitykite čia.

___________________________________________

[1] Gutterman, A. 2002. A short course in International Joint Ventures. World Trade press, 2002.

[2] Marcinkevičius, L. Tarptautinės jungtinės veiklos samprata tarptautinėje privatinėje teisėje. Jurisprudencija, 2007, 11(110), 91-97; Marcinkevičius, L. Pagrindinės tarptautinės jungtinės veiklos formos. Socialinių mokslų studijos, 2009, 1(1), 175-190.