Verslas dar nespėjo iki galo įsisavinti praėjusiais metais įsigaliojusio Bendrojo duomenų apsaugos reglamento reikalavimų ir juos besivejančių „minimalių“ priežiūros institucijos rekomendacijų. Š.m. sausio 1 d. įsigaliojęs Pranešėjų apsaugos įstatymas kelia naują rimtą iššūkį verslui ir jo tęstinumui. Neabejotinai reikšminga įstatymo paskirtis – nustatyti apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat šių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones[1]. Siekiama sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą. Tačiau verslui šis įstatymas atneša labai rimtus iššūkius. Jau anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai nepatenkinti darbuotojai, nuskriausti „partneriai“ ar įsižeidę konkurentai, turėdami konfidencialios informacijos, šantažuodavo savo buvusį darbdavį ar užsakovą ir išsireikalaudavo didžiules sumas. Labai tikėtina, kad materializavęsi kilnūs naujojo įstatymo leidėjų siekiai, numatantys net atlyginimą „už vertingą informaciją“[2], gali virsti rimta teisėta priemone susidoroti. Taip galimai ne tik sutrikdant įprastą verslo veiklą, bet ir sukeliant grėsmę atskirų įmonių padalinių, verslo tiekimo grandinės dalių ar net atskirų teisėtų verslų tęstinumui. O nesąžiningiems pranešėjams sukeliant galimybę gauti dvigubą atlyginimą: šantažuojant galimai atitikties teisės aktams neužtikrinantį darbdavį ar užsakovą ir - iš valstybės. Visgi norisi tikėti, kad dėl įsigaliojusio naujo įstatymo Statistikos departamento skelbiamas bankrutuojančių įmonių mažėjimas ir toliau vyks sklandžiai[3].
Tikėtina, kad naujai priimtas įstatymas gali pagerinti nuo ES ir Vakarų Europos vidurkio vis dar atsiliekančią Lietuvos poziciją Korupcijos suvokimo indekse[4], kur ji 2018-aisiais surinko 59 balus ir užėmė 38 – ą vietą iš 100 (Latvija – 41, Estija – 18, Lenkija – 36)[5]. Taip pat sumažinti šalies riziką investuotojams. Tačiau pirmiausia verslui reikia susidoroti su kylančiais naujojo įstatymo atitikties reikalavimais. Įstatymu siekiama sukurti apie korupciją pranešusių asmenų apsaugos mechanizmą. Organizacijos iki šiol daugiau mažiau pačios savo iniciatyva diegėsi antikorupcijos vadybos sistemas, rengėsi ir tvirtinosi korupcijos prevencijos tvarkos aprašus, etikos kodeksus, programas. Akivaizdu, jog įstatymų leidėjas nusprendė, kad savanoriškos korupcijos prevencijos nebepakanka, būtinas papildomas teisinis reguliavimas, uždedantis dar vieną naštą verslui. Viena iš pagrindinių asmenų, pateikusių informaciją apie pažeidimus, apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemonių, numatomų Pranešėjų apsaugos įstatyme - saugių informacijos apie pažeidimus teikimo kanalų užtikrinimas[6]. Privačiame sektoriuje veikiantiems subjektams, kuriuose dirba 50 arba daugiau darbuotojų kyla naujas atitikties reikalavimas, nustatantis būtinybę įdiegti vidinius informacijos apie pažeidimus teikimo kanalus, reglamentuoti informacijos apie pažeidimus teikimą, tyrimą, tvarkymą ir konfidencialumo užtikrinimą. Įmonės, kuriose dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, įsivertinusios savo verslo rizikos lygį ir tokių vidinių informacijos teikimo kanalų įdiegimo būtinybę, taip pat gali juos įsidiegti. Tokiu atveju darbuotojas ar įmonėje dirbantis tretysis asmuo informaciją apie pažeidimą galėtų pateikti ne tik prokurorams tiesiogiai ar viešai, bet ir toje pačioje įmonėje. Galimybė įmonėje apie pažeidimą pranešti vidiniu kanalu turi būti užtikrinta bet kuriam asmeniui, kurį su įstaiga sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.). Todėl svarbu, kad įmonėje būtų sureguliuotas naujų tiekėjų, įskaitant konsultantus, stažuotojus, praktikantus, savanorius priėmimas į įmonę ir jų prieigos prie informacijos, duomenų pateikimas. Pagal naujai priimtą įstatymą gali būti pateikta ir informacija, susijusi su įmonės komercine (gamybine) paslaptimi, todėl būtina imtis papildomų priemonių komercinių paslapčių apsaugai. Jeigu įmonėje jau buvo teisiškai sureguliuotas konfidencialumo užtikrinimas, turi būti atlikti vidinės dokumentacijos pakeitimai, užtikrinantys atitiktį su naujai įsigaliojusiu įstatymu ir susijusiais poįstatyminiais aktais. Į darbuotojų mokymų programas turi būti įtraukti mokymai, susiję su darbuotojų apmokymu atpažinti teisės pažeidimus (įskaitant korupciją), keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją. Taip pat svarbu pažymėti, jog Pranešėjų apsaugos įstatyme, numatoma, kad nuo pranešimo apie galimą korupciją momento prieš pranešėją „draudžiama imtis neigiamo poveikio priemonių: atleisti jį iš darbo ar tarnybos, perkelti į žemesnes pareigas ar kitą darbo vietą, bauginti, priekabiauti, diskriminuoti, grasinti susidoroti, apriboti karjeros galimybes, sumažinti darbo užmokestį, pakeisti darbo laiką, kelti abejones dėl kompetencijos, perduoti neigiamą informaciją apie jį tretiesiems asmenims“. Įstatymas taip pat draudžia prieš pranešėją taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones.
Apibendrintai, pareiga įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, jei jose dirba 50 ar daugiau darbuotojų:
Tikėtina, kad naujasis įstatymas paskatins verslą efektyviau užtikrinti korupcijos prevenciją, dar labiau siekti kurti savo organizacijose skaidrumo, sąžiningumo, atvirumo ir atitikties teisės aktams kultūrą. Juo labiau, kad tai skatina atlikti ir kiti neseniai įsigalioję teisės aktų pakeitimai[7], o taip pat numatomi teisės aktų pakeitimai[8]. Taip pat leis organizacijoms pasidžiaugti sukurtu ar sustiprintu prekės ženklo ar organizacijos įvaizdžiu tarp darbuotojų, verslo partnerių ar investuotojų. Tačiau iki tol būtina peržiūrėti ir galimai papildyti organizacijos rizikų valdymo sistemos dokumentaciją, personalo atrankos, mokymų ir informacijos saugos aprašus, sukurti įmonėje efektyvią informacijos apie pažeidimus teikimo procedūrą bei imtis kitų techninių ir organizacinių priemonių, padedančių užtikrinti verslo tęstinumą. Kad nebūtų pranešėjams, ką pranešti.
[1] Lietuva šį įstatymą priėmė 2017-aisiais, ruošdamasi narystei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO), 2018 m. liepos mėn. Lietuva tapo 36-ąja EBPO valstybe nare
[2] LR Pranešėjų įstatymo 8 str. 1 d. 4p., 12 str.
[3] 2018 m. pirmąjį pusmetį, palyginti su 2017 m. pirmuoju pusmečiu, pradėtų įmonių bankroto procesų skaičius sumažėjo 33,3 proc. Plačiau: https://osp.stat.gov.lt/naujienos?articleId=5908460
[4] Korupcijos suvokimo indeksas (KSI) parodo, kiek šalyje suvokiama valstybės bei savivaldybių tarnautojų ir politikų korupcija. Šis indeksas nustatomas remiantis verslo atstovų apklausomis ir kitais ekspertiniais tyrimais
[5] ES ir Vakarų Europos šalių vidurkis yra 66. Plačiau: https://www.transparency.org/news/feature/cpi2018-western-europe-eu-regional-analysis
[6] LR Pranešėjų įstatymo 8 str. 1 d. 1p.
[7] 2019-01-01 įsigaliojo Mokesčių administravimo įstatymo 401 straipsnis, kuriuo įstatymų leidėjas įtvirtino naują mokesčių mokėtojų kategoriją – minimalius patikimo mokesčių mokėtojo kriterijus atitinkantis subjektas; 2019-01-01 taip įsigaliojo Lietuvos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pakeitimai, kurie įpareigoja įmones teikti informaciją apie galutinius naudos gavėjus (įmonės akcininkus, fizinius asmenis) ir kt.
[8] Seimo pavasario sesijoje numatomi šių įstatymų pakeitimai: Korupcijos prevencijos įstatymo, Teisėkūros pagrindų įstatymo, Administracinių bylų ir teisenos įstatymo, Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo , Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo.